Ana, Grinvičo rūmai, 1540 m. sausio 6 d.

Viskas atlikta. Aš esu Anglijos karalienė. Žmona. Sėdžiu vestuvių puotoje savo vyrui karaliui iš dešinės ir šypsausi, kad visi: mano damos, lordai prie stalų, paprasti žmonės, susispietę galerijose, — matytų, jog esu laiminga, galėdama būti jų karalienė, jog būsiu gera valdovė ir miela žmona.

Arkivyskupas Kranmeris atliko apeigas pagal Anglijos Šventosios Katalikų Bažnyčios papročius, todėl jaučiuosi apsipykusi su savo sąžine. Juk pažadėjau broliui ir motinai vesti šalį prie reformacijos, o šito vedimu nepavadinsi. Mano patarėjas grafas Overštainas stovi šalia manęs, ir per iškilmingų pietų pertraukėlę aš tyliai burbteliu jam, jog tikiuosi, kad jis ir kiti lordai iš Klevo nėra nusivylę mano nepavykusiu bandymu atgręžti karalių į reformaciją.

Jis atsako, kad man bus leidžiama išpažinti savo tikėjimą privačiai, bet karalius nepageidauja kvaršinti galvos teologiniais dalykais savo tuoktuvių dieną. Grafas pastebi, jog karalius atrodo pasiryžęs išsaugoti tokią Bažnyčią, kokią sukūrė, tai yra, katalikišką, tiktai neigiančią popiežiaus vadovavimą. Henrikas tiek pat nepritaria reformatoriams, kiek ir uoliems popiežiaus šalininkams.

— Bet mes juk galime rasti formuluotę, kuri tenkintų mus abu? — pastebiu. — Mano brolis trokšta, kad remčiau Bažnyčios reformą Anglijoje.

Grafas padaro grimasą.

— Šitos Bažnyčios reforma nėra tokia, kaip mes ją suprantame, — atsako, ir kietai suspaustos lūpos rodo, jog plėtoti minties jis neturi noro.

— Akivaizdu, jog šitas procesas atnešė pelną, — nedrąsiai pabandau, prisiminusi puikius, akivaizdžiai anksčiau vienuolynams ar abatijoms priklausiusius pastatus pakeliui iš Dylo, kurių vaistažolių darželiai buvo paversti gėlynais, o žemės, anksčiau maitinusios vargšus, tapo parkais ir medžioklės plotais.

— Namuose mes manėme, jog tai dieviška veikla, — trumpai paaiškina patarėjas. — Nesupratome, kad ji permirkusi krauju.

— Aš netikiu, kad šventųjų kapų, prie kurių žmonės mėgo melstis, išniekinimas gali atvesti arčiau Dievo, — atsakau. — Ir kokia prasmė drausti deginti žvakes prisimenant savo mylimuosius?

— Nešanti ne tiek dvasinį, kiek žemišką pelną, — sako grafas. — Mokesčiai Bažnyčiai nepanaikinti, tik keliauja tiesiai karaliui. Bet ne mums spręsti, kaip Anglijai melstis.

— Mano brolis...

— Jūsų broliui reikėjo apsidairyti savo raštinėje, — staiga suirzęs meta Overštainas.

— Ką?

— Jis turėjo atsiųsti laišką, kuriame esate atleidžiama nuo pažado tekėti už Lotaringijos hercogo sūnaus.

— Juk tai nėra labai svarbu, tiesa? — klausiu. — Karalius apie jį man nė neužsiminė.

— Mums teko prisiekti, kad žinome apie dokumento egzistavimą, vėliau — kad jis bus atsiųstas per tris mėnesius, o tada turėjome prisiekti, jog laiduojame už jį savo galva. Jeigu jūsų brolis neras ir neatsiųs to dokumento, Dievas žino, kas mūsų laukia.

Nustėrstu.

— Juk karalius negali laikyti jūsų įkaitais dėl mano brolio popierių? Juk jis tikrai nemano, kad yra kokia nors kliūtis.

Grafas papurto galvą.

— Jie puikiausiai žino, kad esate laisva tekėti ir kad ši santuoka yra teisėta. Tačiau dėl vien jiems patiems suprantamos priežasties nori mesti abejonės šešėlį, o tai, kad jūsų brolis išsiuntė mus be to dokumento, yra pretekstas abejoti. Mums teko atsidurti itin nesmagioje situacijoje.

Nuleidžiu akis. Brolio neapykanta man kenkia jo paties, jo šalies, netgi jo religijos interesams. Sukyla pyktis pagalvojus, kad Viljamas stato į pavojų mano santuoką iš pavydo ir pagiežos. Jis kvailys, šlykštus kvailys.

— Jis nerūpestingas, — tepasakau drebančiu balsu.

— Tik ne su šiuo karaliumi būti nerūpestingam, — įspėja grafas.

Linkteliu pajutusi, kad karalius man iš kairės sėdi tylėdamas. Vokiškai jis nesupranta, bet nenoriu, jog matytų mano veide ką nors kita, o ne laimę.

— Aš neabejoju, kad būsiu labai patenkinta santuoka, — atsakau šypsodamasi, ir grafas nusilenkęs grįžta į savo vietą.

Linksmybės baigėsi, ir arkivyskupas pakyla iš savo vietos užstalėje. Patarėjai įspėjo mane apie šį momentą, todėl kai karalius atsistoja, aš žinau, jog taip pat privalau atsistoti. Mudu išeiname paskui lordą Kranmerį į didžiąją karaliaus menę ir sustojame ant slenksčio, kol švytuodamas smilkykle ir šlakstydamas lovą šventintu vandeniu arkivyskupas vaikšto po kambarį. Kaip prietaringa ir senamadiška! Nežinau, ką pasakytų mano mama, bet tikrai neapsidžiaugtų.

Vėliau arkivyskupas užsimerkia ir ima melstis. Šalia manęs stovinti grafas Overštainas beria vertimą: „Jis meldžia, kad jūs abu gerai miegotumėte ir nebūtumėte kamuojami demoniškų sapnų.” Stengiuosi, kad mano veide matytųsi tik susidomėjimas ir atsidavimas. Tačiau beveik negaliu išlikti rimta. Negi tie patys žmonės, kurie sunaikino šventoves, kad žmonės nustotų meldę stebuklų, ateina į rūmus ir meldžia apsaugos nuo šėtoniškų sapnų? Kur čia logika?

— Jis meldžiasi, kad būtumėte vaisinga, o karalius — pajėgus, kad šėtonas neatimtų karaliui vyriškumo, o jums — moteriškumo.

— Amen, — tarsteliu, lyg kas nors galėtų patikėti tokia nesąmone. Tada atsigręžiu į savo damas, ir jos nulydi mane į mano miegamąjį — persirengti.

Kai grįžtu atgal, karalius su savo svita stovi prie didžiulės lovos, o arkivyskupas toliau beria maldas. Karalius vilki naktinius, užsimetęs ant peties puikų kailiu apkraštuotą apsiaustą. Jis nusimovė kelnes, todėl pastebiu ant kojos negyjančią žaizdą slepiantį išsišovusį tvarstį. Vyturas, dėkuidie, švarus, tačiau žaizdos tvaikas vis tiek smelkiasi į kambarį ir maišosi su kokčiu smilkalų aromatu. Atrodo, kad maldos nenutrūko, kol mes abu persirenginėjome. Manyčiau, jau turėjome būti apsaugoti nuo blogų sapnų ir nevaisingumo. Damos prieina ir nutraukia man nuo pečių apsiaustą. Aš, vilkėdama tik naktinius, stoviu prieš visus dvariškius ir jaučiuosi tokia pažeminta, jog verčiau grįžčiau į Klevą.

Ledi Ročford skubiai atverčia apklotus, slėpdama mane nuo smalsių žvilgsnių. Neriu po jais ir atsisėdu atsirėmusi į pagalves. Kitoje lovos pusėje vaikinas vardu Tomas Kulpeperis priklaupia, kad Henrikas galėtų įsiremti į jo petį, o antras vyras suima karalių už parankės, kad kilsteltų jį į viršų. Anglijos karalius, virsdamas į lovą, kriokia kaip nuvarytas kuinas. Lova palinksta nuo jo svorio, ir man tenka negrabiai įsitverti už krašto, kad nenusirisčiau ant jo.

Arkivyskupas iškelia rankas virš galvos palaiminti mus paskutinį kartą, o aš žiūriu tiesiai prieš save. Mano žvilgsnį užkliudo skaistus Katerinos Hovard veidelis. Ji prispaudusi sugniaužtas rankas prie lūpų, lyg karštai melstųsi, bet aš matau, jog ji vos tvardosi nesukikenusi. Apsimetu jos nematanti, nes pati bijau susijuokti, o kai arkivyskupas baigia melstis, tariu „amen.”

Ačiū Dievui, jie visi išeina. Žinoma, niekas neketina stebėti, kaip susijungsime kūniškai, bet aš žinau, jog ryte dvariškiai norės patikrinti paklodes ir įsitikinti, kad viskas atlikta. Taip jau įprasta tuokiantis karaliui. Arba tekant už sau į tėvus tinkančio vyro, kurio net nepažįsti.